BIOGRAFIJA 

Pranciškus Gerlikas, (1940 m. balandžio 17 d., Mažrimų kaime, Šilalės raj. – 2020 m. gegužės 6 d., Svėdasuose, Anykščių raj.) – lietuvių tapytojas, portretistas, pedagogas.

1963–1968 m. studijavo dailės pedagogiką Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Po studijų ilgą laiką dirbo dailės mokytoju Trakų ir Vilniaus vidurinėse mokyklose.
Parodose dalyvavo nuo 1972 m., laisvas menininkas. 
Nuo 1976 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Kūrinių yra įsigiję Lietuvos Nacionalinis dailės muziejus („Poeto Jono Strielkūno portretas“, 1974; „Mamos portretas“, 1977; „Prie dirbtuvių“, 1974 ir kt.), Šilalės rajono įstaigos, privatūs kolekcininkai. Surengė daugiau kaip 50 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. M. K. Čiurlionio, Žemaičių kultūros draugijos, Šilališkių visuomeninio judėjimo klubo narys.

Svarbiausios asmeninės parodos

1996–2000, Verkių dvaras, Vilnius.
2000, Lietuvos menininkų rūmai, Vilnius.
2002, Lietuvos Seimo rūmai, Vilnius.
2003, Valdovų rūmai, Vilnius.
2008, „Kartos“ (Petronėlė Gerlikienė, Pranciškus Gerlikas, Jurgita Gerlikaitė). Lietuvių M. K. Čiurlionio Dailės galerija, Čikaga, JAV.
2010, jubiliejinė – retrospektyvinė 70-mečio paroda, Vilniaus rotušė.
2017–2023, Pažaislio vienuolynas „Monte Pacis“, Kaunas.

Svarbiausi kūriniai

Nutapė daugiau nei 400 aliejumi tapytų portretų, jų tarpe amžininkų poeto Pauliaus Širvio, kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus, poeto Justino Marcinkevičiaus, lenktynininko Stasio Brundzos, poeto Jono Strielkūno, dirigento Gintaro Rinkevičiaus, poeto Eduardo Mieželaičio, aktoriaus Juozo Budraičio, smuikininko Raimundo Katiliaus ir daugelio kitų portretai. Pranciškus Gerlikas siekė ne tik portretinio panašumo, bet ir perteikti šių asmenybių gyvenimo ir kūrybos esmę, charakterį. Visuomet tapydavo iš natūros, eskizuodavo gyvai bendraujant su portretuojamaisiais studijoje, atidžiai sekė jų kūrybinę veiklą.

„Pakilau nuo molėtos Mažrimų kalvos rūstokame Šilalės krašte, Žemaitijos gilumoje, kurio dvasios apstu mano paveiksluose. Čia vis sugrįždamas tebeskraidau viršum gimtinės lopinėlio XXI amžiui skirtais sparnais. Būdamas kūrybingas keletoje sričių pasirinkau tapybą. Ji man – gyvenimo pilnatvė – energetinis epochos metraštis...

Tapyboje vaizduoju savo amžininkus – lietuvių tautos šviesuolius ir praeities didvyrius. Atskleisdamas jų individualybes, dvasios autentiškumą. Portretuose ir kituose paveiksluose siekiu investuoti teigiamas emocijas spinduliuojančią energiją, optimizmą, norą sveikai gyventi ir kultūros pagalba pagerinti pasaulį.

Žmogus – man visko centras, todėl labiausiai gilinuosi į portretą. Ypač mane pavergė Vytautas Didysis ir viskas, kas su juo susiję: Trakai, jo gimtinė. Čia budi šio vieno Didžiausio Pasaulinio Valdovo Dvasia.

Mano kūrybos stichija – gydyti žmogaus sielą spalvos ir sparnuotos minties pagalba, skatinti žmonijos tobulėjimą ta universalia Visatos atstovų kalba saistoma telepatijos laisve...

Mane domina dvasinė sfera ir žmonijos ateities galimybės...“

– Pranciškus Gerlikas