Pranciškus Gerlikas – karo ir pokario kaimo vaikas. Mirus tėvui Pranciškui Gerlikui vyresniajam ir likus dviese su mama Petronėle Gerlikiene nusiaubtame ūkyje, tik per stebuklą išvengia tremties į Sibirą. Dirba kolūkyje ir kuria kiekvieną laisvą akimirką – lieja akvarelės, tapo portretus, rašo poeziją. Jis – menininkas.

Vos tik baigęs 8 klasės važiuoja į Kauno meno mokyklą. Priimtų, bet tik po vidurinės baigimo. Dar trys metai darbo kolūkyje ir Jaunimo vakarinėje mokykloje. Baigęs 10 klasę, jau važiuoja į Vilniaus Dailės Institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), laiko egzaminus studijuoti tapybą. Visi tvirtina, kad jis tikrai įstos, tačiau tik jis vienas žino, kad teks važiuoti namo ir baigti vidurinę... Baigęs vėl atvažiuoja ir sėkmingai įstoja į Pedagoginės tapybos skyrių Dailės Institute, baigęs studijas ilgą laiką dirba dailės mokytoju.

Studijos ir diplominis darbas turėjo būti kažkas ypatingo. Diplominio darbo tema – „Žemaičiai, 1863 metų sukilėliai“. Diplominio darbo komisija darbo nepatvirtina… Sukuria akvarelių ciklą „Pramonine“ tema. Nepatvirtina. Ir taip kasmet – pateikia komisijai naujus darbus, bet vis negali apsiginti diplominio darbo net penkerius metus. Galiausiai nutapo kolūkio melžėjas ir taip apsigina diplomą.

Dalis darbų tapoma sau, tačiau jautėsi sulaužytas, praradęs jėgą ir pasitikėjimą savimi, savo vizija, spalvos pojūtį... Čia negali nepalyginti Pranciškaus ir jo motinos Petronėlės Gerlikienės, savamokslės primityvistės tapybos: ta pati meninė prigimtis ir temperamentas, tačiau akivaizdus Pranciškaus Gerliko susikaustymas, netgi baimė būti savimi. Petronėlė to niekada neturėjo – ji nesimokė, jos niekas necenzūravo, nebuvo jokios saviraiškos baimės. Dabar galima suprasti ir įvardinti ką reiškia būti tam tikros sistemos „produktu”.

Pranciškus Gerlikas kūrė visą savo gyvenimą: tūkstančiai darbų – portretai, figūrinės kompozicijos, peizažai. Rašė prozą ir poeziją. Rengė autorines ir grupines parodas. Atskira sritis – konstravimas ir techniniai brėžiniai: motociklai, futuristinės mašinos, skraidymo aparatai – tai ne tik vizijos, bet konkretūs siekiai tai gyvendinti ir užpatentuoti.

– MDČ

„Pakilau nuo molėtos Mažrimų kalvos rūstokame Šilalės krašte, Žemaitijos gilumoje, kurio dvasios apstu mano paveiksluose. Čia vis sugrįždamas tebeskraidau viršum gimtinės lopinėlio XXI amžiui skirtais sparnais. Būdamas kūrybingas keletoje sričių pasirinkau tapybą. Ji man – gyvenimo pilnatvė – energetinis epochos metraštis...

Tapyboje vaizduoju savo amžininkus – lietuvių tautos šviesuolius ir praeities didvyrius. Atskleisdamas jų individualybes, dvasios autentiškumą. Portretuose ir kituose paveiksluose siekiu investuoti teigiamas emocijas spinduliuojančią energiją, optimizmą, norą sveikai gyventi ir kultūros pagalba pagerinti pasaulį.

Žmogus – man visko centras, todėl labiausiai gilinuosi į portretą. Ypač mane pavergė Vytautas Didysis ir viskas, kas su juo susiję: Trakai, jo gimtinė. Čia budi šio vieno Didžiausio Pasaulinio Valdovo Dvasia.

Mano kūrybos stichija – gydyti žmogaus sielą spalvos ir sparnuotos minties pagalba, skatinti žmonijos tobulėjimą ta universalia Visatos atstovų kalba saistoma telepatijos laisve...

Mane domina dvasinė sfera ir žmonijos ateities galimybės...“

– Pranciškus Gerlikas